Download ForPOSt 2308 Hard Reset File
To regain access, please make sure that cookies and JavaScript are enabled before reloading the page.
As you were browsing something about your browser made us think you were a bot. There are a few reasons this might happen:
After completing the CAPTCHA below, you will immediately regain access to the site again.
To regain access, please make sure that cookies and JavaScript are enabled before reloading the page.
As you were browsing something about your browser made us think you were a bot. There are a few reasons this might happen:
After completing the CAPTCHA below, you will immediately regain access to the site again.
Pačiomis pirmomis okupacijos dienomis VRM ir VSD pasirodė pirmieji paskirti eiti atsakingiausių pareigų komunistai. Birželio 18 d. iš kalėjimo paleistas Lietuvos komunistų partijos (LKP) sekretorius Antanas Sniečkus buvo paskirtas departamento direktoriumi. Tai buvo padaryta ne tik su Maskvos emisaro V. Dekanozovo ir SSRS įgaliotojo atstovo Nikolajaus Pozdniakovo žinia, bet ir su L. Berijos pritarimu. Būtent jis slapta domėjosi visais įvykiais Lietuvoje ir reguliavo NKVD darbuotojų veiksmus. Iš NKVD rezidentų Kaune Makarovo ir Petrovo gaudamas smulkią informaciją apie įvykius, L. Berija savo metodais tuos įvykius ir reguliavo. Kaune ir Vilniuje veikusios enkavėdistų grupės susipažino su Lietuvos saugumo struktūra, darbo metodais, darbuotojais. Buvo tiriama galimybė visa tai pakreipti NKVD naudinga linkme. Šiek tiek pakeitus VSD struktūrą (1940 m. birželio 20 d. buvo įsteigtas direktoriaus sekretoriatas, Žinių skyrius reorganizuotas į Registracijos ir statistikos skyrių, sudaryta kadrų grupė), departamente buvo įdarbinami komunistai. NKVD rezidentas Petrovas į Maskvą nusiuntė pranešimą: „Policijos aparatas parinktas iš neseniai išlaisvintų komunistų“. Iš buvusių kalinių darbuotojus išrinko A. Sniečkus, vidaus reikalų ministras Mečislovas Gedvilas ir būsimasis NKVD viršininkas Aleksandras Guzevičius (tuomet – VRM generalinis sekretorius). Iki Lietuvos aneksijos pradžios, 1940 m. rugpjūčio 3 d., VSD buvo įdarbinti 105 komunistai (pirmiausia saugumo policijoje ir vietiniuose skyriuose) – būsimieji genocido politikos vykdytojai. Saugumo policijos viršininku tapo Juozas Zdanavičius (dirbo iki rugpjūčio 9 d.), Kvotų skyriaus – Eusiejus Rozauskas (pirmaisiais jo pavaldiniais tapo 5 komunistai), Agentūros skyriaus – Danielius Todesas (jame dirbo 19 komunistų), Ypatingojo skyriaus – Alfonsas Gailevičius (jame dirbo 45 komunistai) ir kt. Į saugumo ir kriminalinės policijos apygardas NKVD darbuotojai palydėjo naujus viršininkus: į Šiaulius –Boleslovą Baranauską, į Marijampolę – Karolį Petriką, į Ukmergę – Vladą Vildžiūną, į Vilnių – Antaną Mickevičių, į Kauną – Fridį Krastinį. Jie kartu su enkavėdistais jau birželio mėn. buvo pradėję tardyti suimtuosius. VSD tapo neteisėtų suėmimų ir tardymų priedanga. Kad buvęs VSD tėra laikina priedanga ir paskui bus visiškai likviduotas, neslėpė ir okupantų statytinis A. Sniečkus: „<. > aš atvykau čia prieš tai pasitaręs su draugu Pozdniakovu. Mums teks iš nieko suorganizuoti tokią instituciją, kuri Sovietų Sąjungoje yra žinoma Čekos arba GPU vardu. Darbo bus daug, <. >“. VSD buvo reikalingas tik iki oficialaus Lietuvos aneksavimo.
Taigi pasitelkus sukomunistintą VSD 1940 m. birželio–liepos mėn. stalininio teroro vykdytojams palanki dirva buvo beveik paruošta: Lietuvos Respublikos nepriklausomybė likviduota, valdžios aparato sudėtis visiškai pakeista tikrąją valdžią perdavus kolaborantams – patikimiausiems LKP nariams, vietoje likviduotos valstybinės policijos sukurta ginkluota milicija. Pirmieji suėmimai paralyžiavo kiekvieną lietuvių bandymą neorganizuotai priešintis okupantams ir jų vykdytai tautos naikinimo politikai. Jau vėliau vidaus reikalų liaudies komisaro pavaduotojas P. Gladkovas 1940 m. birželio–rugsėjo mėn. laikotarpį pavadino NKVD centrinio aparato organizavimo periodu. Lietuvių tautai tai buvo jos naikinimo pradžia.